Filmavimas

Virvės

Malonu prisiminti

Pavojai

 Vietoj įžangos 

 Nufilmuoti Žuvininkų šeimos gyvenimą nebuvo paprasta, nes jie buvo įsikūrę net 24 metrų aukščio pušyje palinkusioje virš ežero. Žuvininkai labai atsargūs paukščiai - žmogui prisiartinus arčiau kaip 250 metrų, skelbia pavojų. Tad, norint stebėti natūralų paukščių gyvenimą, teko įsikelti į gretimą medį specialią palapinę, kuri buvo nutolusi apie 25 metrus nuo lizdo. Norėjosi užfiksuoti detaliai, kas vyksta pačiame lizde. Tad palapinė buvo įkelta aukščiau nei lizdas: net į 27 metrų aukštį (panašiai kaip 9 aukštų namas!).  Nuo standartinio namo maniškis būstas skyrėsi tuo, kad buvo tik vieno su puse kvadratinio metro. Interjeras gana kuklus: tik medinės grindys ir sienas atstojantis kamufliažinis audeklas.  Turėklų nebuvo, tik prie apraišų tvirtai pririšta virvė. Pučiant vėjui apartamentai siūbuodavo po metrą į šalis – nuobodu nebūdavo.

Buitis

Svarbiausias tikslas buvo jokiais būdais netrikdyti paukščių ramybės. Tad, į filmavimui skirtą palapinę tekdavo užlipti naktį ir išlipti iš jos tik vėl sutemus, tai yra po 22 valandų. Palapinė ankštoka, tad per visą dieną kojų ištiest negalėdavau... O medinės grindys irgi nebuvo pačios minkščiausios... Filmavimo dienos būdavo ilgos. Ypatingai sunku išsėdėt paskutines 2 valandas, kai saulė jau nusileidus (filmuot nebeįmanoma), o tamsa vis dar neaklina. Jei bandyčiau išlipti ir mane pastebėtų Žuvininkienė, tokiu atveju ji, greičiausia, paliktų lizdą.
Naktį, jau gerokai pavargęs, susikraudavau daiktus ir atsargiai išlįsdavau iš palapinės. Atsistojęs ant gana storos šakos (vis dar 27 metrų aukštyje!), nuo paprasčiausio kojų ištiesimo pasijusdavau bene laimingiausias žmogus Pasaulyje. Aklinoje tamsoje tekdavo nuleisti filmavimo aparatūrą ant žemės, vėliau kruopščiai prisegti visą nusileidimui skirtą įrangą ir, naudojantis vienintele virve, pačiam laimingai pasiekti žemę. Nors ir būdavau kupinas nuostabių dienos prisiminimų, tačiau jausdavausi labai pavargęs. Todėl kiekvieną karabino prisegimą, virvės atrišimą darydavau su ypatingu atsargumu. Ir vis dėlto  vieną kartą nepavyko visko atlikti idealiai: visiškoje tamsoje prisegiau karabiną ne už tos kilputės! Kai pradėjau leistis, pajutau kad kažkas ne taip, kad mane stipriai "verčia“ ant nugaros. Jeigu būčiau neišsilaikęs – nemalonumai garantuoti: būčiau apsivertęs žemyn galva ir bejėgis kybojęs.. Ir laukęs.. Tik dėdamas didžiules pastangas sėkmingai pasiekiau išsvajotąją žemę. Buvau laimingas.
Nors po filmavimo 2 dienas negalėdavau sėdėti ant kietos kedės, o "kaulus“ skaudėdavo 4 dienas, bet visada su nekantrumu laukdavau kito susitikimo su Žuvininkais!

 Ne viskas sekdavosi

 Filmo vien tūnodamas medyje nesukursi. Tekdavo nemažai laiko praleisti ir filmuojant nuo žemės. Labai norėjau nufilmuoti, kaip Žuvininkas gaudo žuvį. Iš karto suvokiau, kad užduotis nėra lengva, nes šeimos galva žvejoti gali skirsti net už 20 kilometrų. Dar įvertinus ir tai, kad net 16 procentų parko teritorijos sudaro ežerai, tikimybė nufilmuoti žuvies gaudymą labai sumažėja. Turėjau numatęs tokį ežerėlį, į kurį bent kartą per dieną gerbiamasis atskrisdavo pasimaitinti. Susiradau nendryne valtį, išplaukiau ir kepinant + 30 laipsnių karščiui laukiau... Laukiau valandą, dvi... Nejučiom ir visa diena prabėgo, nieko taip ir nesulaukiau. Vėliau sekė dar 5 tokios dienos. Tiesiog neatskrido... Vis tiek labai norėjosi nufilmuoti "žvejojantį“ paukštį. Tad nuvykau į žuvininkystės tvenkinius. Ten mane pasitiko geros nuotaikos sargas. Jis pasakojo, kad per dieną Žuvininkas nusineša apie 5 upėtakius. Vyliausi, kad šįkart lengvai pasiseks nufilmuoti. Laukiau vieną dieną, kitą dieną... Ir nesulaukiau... Nieko nepadarysi, tokia jau tų gamtos operatorių duona...

Ramu..