Filmavimas

Virvės

Malonu prisiminti

Pavojai

 

Ežeras manęs pasigailėjo

 Ankstyvą pavasarį pagrindinis mano tikslas buvo nufilmuoti lizdo statybą. Jau kaip ir buvo minėta, Žuvininko lizdas buvo palinkęs tiesiai virš ežero, tad geriausia nufilmuoti "trobos“ statymą buvo nuo ežero. Stebėjau pasirinktą lizdą keletą kartų anksti pavasarį, kai dar ežeras buvo tvirtai sukaustytas ledu... Bet tekdavo grįžti tuščiomis, nes Ereliai dar buvo nepasirodę. Pagalvojau: "Ko jiems čia mąstyt apie namų statybą, kai visi ežerai užšalę ir maisto pasigauti įmanoma tik upėse..?"

Pavasaris žingsnis po žingsnio artėjo. Tąkart filmuoti važiavau vildamasis užfiksuoti Žuvininko patinėlį prie lizdo. Dar bevažiuojant ežeringu Labanoro kraštu, pastebėjau, kad ežero ledas jau tamsus. Žvejų nebematyti ant ledo. Blogas ženklas. Bet nufilmuoti lizdo sukimą įmanoma tik nuo ežero...

Prieš eidamas filmuoti pasiėmiau specialią palapinę, kamerą, stovą. Dar pasvarsčiau, galbūt reikėtų pasiimti ir neskęstamą liemenę..? Nepatingėjau, apsivilkau.
Užlipimas ant ežero buvo gana komplikuotas, nes pakraščiuose ledas buvo gerokai aptirpęs... Nuo vaikystės žinojau, kad ploniausias ledas būna pakraščiuose, o viduryje storas. Ilgai negalvojęs, užmečiau ant ledo rąstigalį ir juo net nesušlapęs užlipau ant ledo. Dar šie tiek patrepsėjau – atrodo ledas tvirtas... Neprarasdamas budrumo žingsniavau link pasirinktos vietos (apie 300 metrų iki lizdo). Beeidamas, tolumoje pamačiau visą žiemą lauktą draugą – Žuvininką! Nuotaika kaip mat pagerėjo!  
Ilgai nelaukęs, prie lizdo pasistačiau palapinę, taip, kad kyšotų tik objektyvas, o manęs nesimatytų (Žuvininkas manęs, galbūt, neatskiria nuo kitų žmonių, tad reikėjo pasislėpti). Patogiai įsitaisiau ant ledo ir laukiau, kada šis gražuolis pasirodys nešinas šaka ir pradės konstruoti lizdą... Laukiu pusvalandį, valandą... Neatskrenda. Bet nieko tokio: saulutė šviečia, šildo; krante jau giesmininkai taip pat pradeda džiaugtis pavasariu... Po dviejų su puse valandos horizonte vis dar nematyti išrinktojo, bet saulutės šilti spinduliai suteikia daug geros nuotaikos. Vienas malonumas! Tačiau, nuo sėdėjimo susirietus šiek tiek paskaustą nugarą... Kaip jau minėjau, palapinę buvau pasistatęs 300 metrų iki lizdo. Būnant tokiu atstumu, Žuvininkas neturėtų į mane kreipti dėmesio, juolab, kad tik patinėlis kol kas yra prie lizdo... (patinėliai yra žymiai ramesni palyginus su patelėmis). Galų gale nusprendžiu pailsėti, ištiesti nugarą ir truputį pasivaikščioti. Žengęs kelis žingsnius, pastebiu, kad kažkas ne taip... Atrodo, kai žengi, ledas lygtai banguoja... Šokinėjant patikrinti ledo tvirtumą kažkaip nebekyla noras... Pabandau kitu būdu: "kerzai“ – labai naudingas ir geras daiktas. Pasirodo, jie tinka netgi eketėm pramušti! Pabandžiau paspardyt ledą... Pastebėjau, kad ledas jau gerokai pašutęs ir sudarytas ne iš vientisos masės, bet į spagečius panašių vamzdelių. Sugaišau pora minučių, kol "prasispardžiau“ iki "vandens“. Ledo storis nei daug nei mažai – apie 30 cm. Atrodo, pakankamas... Bet tie "šiaudeliai“ jau pradėjo kelti nerimą...
Grįžau prie palapinės, vėl užsimaskavau... Prasėdėjau dar dvi valandas... Žiūriu, jau sulutė leidžiasi... Pagalvojau, kad saulutei bešildant gerai praleidau visą dieną... Kamerą, įdėtą į krepšį, užsimečiau ant peties ir, sulankstytą stovą pasiėmęs į rankas, patraukiau link kranto. Pasirodo, šilti saulutės spinduliai gerokai per dieną pašildė ne tik mane, bet ir ledą! Žengęs kelis žingsnius, supratau, kad ledas banguoja! Stipriai. Apsisukau ir einu į kitą pusę – dar labiau banguoja! Darosi nebejauku... Na, bet kitos žiemos nesulauksi tūnodamas ant ledo, vis tiek reikia nusigaut iki kranto... Kū jau čia bepadarysi.. ainu..
Žengus penkioliktą žingsnių, adrenalino dozė kraujyje pasiekia maksimumą! Jaučiu, viskas labai sulėtėja... Atrodo, kad per ketvirtadalį sekundės jau prabėgo visas gyvenimas... Puikiai suvokiu, kad jau įlūžau ir kaip sulėtintam kino filme krentu į eketę... Krentu krentu... Kyla išganinga mintis: belūžtant atsigulti ant nugaros – taip padidinsiu savo paviršiaus plotą ir, galbūt, nedingsiu skradžiai po ledu... Pasirodo, mintis buvo teisinga - įlūžau iki pusės! Valio, nenuskendau!
Džiaugsmo euforija prasisklaido gal po 10 sekundžių... Taip, pusiau paniręs ir  rymau - kojos eketėj, o pats - pusiaugulom ant ledo... Pasirodo, kiurksoti eketėj ne toks jau didelis malonumas... Remdamasis rankomis bandau išsiropšti iš eketės. Beviltiška – rankos įlužta... Vėl susikaupiu, pamąstau blaiviai... Bingo! Kyla išganinga teorema: „Jei padidinsiu paviršaus plotą – išsikapanosiu“. Taigi, nusiėmiau nuo peties kameros krepšio diržą ir gulint pradėjau ridentis visu ūgiu. Vėlgi, teorema pasitvirtino ir „išsiviniojau“ iš eketės. Pastarasis įlūžimas liko tik kaip geras prisiminimas. Juk neveltui liaudis sako: „Gerai, kas gerai baigiasi“.
Tačiau man iki kranto vis dar likę 200 metrų... Pasiėmiau kamerą. Stovą nusprendžiau išsiskleisti, kad būtų šie tiek didenis paviršiaus plotas. Ramiai atsistojęs ilgesingai pažiūrėjau link kranto... Vėliau ėmiau detaliai analizuoti ledą: tekstūrą, atspalvius... Gal per 10 minučių patapau ledo ekspertu ir jau žinojau kur galima eiti o kur ne. Išsirinkau pačią palankiausią vietą ir patraukiau link kranto. Kad ir kaip bebūtų gaila, kelionė link kranto ilgai netruko - pajutau, kad vėl lūžtu... Vėl guluosi ant nugaros... Ir vėl... sėdžiu (galbūt, labiau tiktų žodis "stoviu") eketėj... Apsižiūriu: kamera nenuskendus... Stovas rankoj.. Atrodo, nuostolių nėra... Vėl išsiridenu iš eketės ir vėl atsistoju ant ledo... Kažkaip nebejauku jau darosi... Adrenalino jau daugiau nei reikėtų... Namo jau narėtūs važiuot...
Kitos išeities nebebuvo, tik ropoti keturiomis. Įlūžt rizika sumažėja, bet jei įlūžčiau ropodamas keturiomis, galėčiau tik apraudoti paskenduolius - kamerą ir stovą... Na ką, keturiom į krantą! Berėpliodamas puikiai jaučiu, kad rankos ir kojos sminga į ledą apie 2 cm! Visos juslės įtemptos ir jaučiu kiekvieną smigtelėjimą, kiekvieną trakštelėjimą... Sukaupęs visą budrumą nuropojau apie 150 metrų... Žiūriu, ledas jau normalesnis, tad atsistojau ir patraukiau kaip pilnavertis žmogus. Išganingai besiartindamas prie kranto pastebėjau, kad nuo išsvajotosios žemės skiria 4 metrų vandens juosta. Be jokio ledo! Pasiruošiau morališkai ir ėjau kaip kareivukas... Aišku, vandens juostos nepasiekiau, nes įlūžau ankščiau. Iki pusės. Bet šįkart įlūžimas buvo džiaugsmingas, nes kojomis tvirtai pajaučiau dugną! Krantą pasiekiau būdamas puikiausios nuotaikos! Grižęs prie mašinos iškart persirengiau ir patraukiau į gimtus namus švęsti Velykų.

Filmavimas siaučiant audrai  

Man jau seniai knietėjo sužinoti, kaip paukščiai jaučiasi ir ką jie daro siaučiant audrai? Gerai patarlė sako “Svajoti reikia atsargiai, nes gali išsipildyti”.
Štai keletas eilučių iš dienoraščio:
"Aušo neišpasakyto grožio nauja diena. Dangus raudonas, nė bangelės... Paukščiukai čiulba. Filmavimas vyko gana tradiciškai..
Apie pietus dangus pradėjo niaukstytis, šie tiek pakilo vėjas. Tačiau man tai didesnių nepatogumų nesukėlė.
Antroje dienos pusėje išgirdau ne itin malonius garsus. Šis garsas labai priminė perkūno trenksmą... Nuoširdžiai tikėjausi, kad man pasigirdo... Gerai liaudis sako:
"Viltis - kvailių motina...“
Perkūno griausmai vis dažnėjo ir buvo aiškiau girdimi... Tuo metu Aukštaitijai buvo būdingos stiprios, bet gana lokalios liūtys. Vėl viltis atsirado, kad gal audra praeis pro šoną..? Ir šį kart pasitvirtino liaudies išmintis „vilties tematika“...
Kyla vėjas. Sėdėti palapinėje jau visai nebejauku, nes vėjas viršūnę (kurioje sėdžiu) jau blaško po 2 metrus tai į vieną tai į kitą pusę! Pagalvojau, kad audros metu gali visko nutikti, tad susirūpinau aparatūros saugumu: nuėmiau kamerą ir įdėjau į krepšį.
Audra vis dar stiprėjo. Kad neišvirsčiau iš palapinės tvirtai įsikibau į “grindis”. Pasijaučiau kaip mažas lapelis kybantis padebesiais. Bet lyriniams nukrypimams nebuvo laiko: reikėjo būti budriu ir viskam pasiruošus. Žaibai aplinkui trankėsi be perstojo ir prie pat. Vienas plykstelėjo vos už kelių dešimčių metrų!  Palapinėje vis dar stovėjo geležinis stovas, kuris esant reikalui puikai galėtų suveikti kaip žaibolaidis bei skrudintuvas! Na, bet nieko negalėjau  padaryti – tiesiog laukti.
Pagalvojau, o kaip gi jaučiasi erelių šeima? Juk jie net elementariausio stogo neturi virš galvos! Žvilgtelėjau pro palapinės langelį ir išvydau pritrenkiantį vaizdą: vėjo gūsiai stipriai blaško lizdą; aplinkui trankosi žaibai, o mama sparnais apglėbusi jauniklius tupi ir nekruta. Nuo šio vaizdelio visos baimės kaip mat išgaravo: greitai griebiau kamerą, fotoaparatą ir užfiksavau bene geriausius kadrus savo gyvenime!”

Mama apglėbusi jauniklius

 
Pasibaigus audrai buvau laimingas ir dėl to kad likau gyvas, ir dėl to, kad pamačiau kaip jaučiasi Žuvininkų šeima audros metu.